Apie Jonavą

Jonavos įkūrimas
Nors Jonavos apylinkėse pirmosios gyvenvietės kūrėsi jau IX a. pr. Kr., pati Jonava – gana jaunas miestas, pradėjęs formuotis tik XVIII a. pirmojoje pusėje. Miesto įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Dominyko Kosakovskio žmonai Marijonai Kosakovskienei-Zabielaitei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“ Patogioje pagrindinių kelių, vedusių į Vilnių, Kauną, Ukmergė ir Kėdainius, sankirtoje įsikūręs daugiatautis prekybinis miestas, apylinkėse garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis. Nerimi pro Jonavą buvo plukdomi sieliai ir kitos prekės. Vandens kelių reikšmė sumenko, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos kelią, kuriuo keliavo pašto siuntos, įvairūs kroviniai, garbūs svečiai. Tuomet Jonavoje suklestėjo arklių transportas ir su juo susiję amatai, verslai. Dabartinį, pramoninio miesto įvaizdį Jonava įgijo tik sovietmečiu, šalia Jonavos pastačius azotinių trąšų gamyklą.

Kaip atrodė Jonava XX a. pradžioje?
Iš pradžių Jonava statėsi be jokio plano, buvo renčiami mediniai namai, miestovaizdį nuolat “koreguodavo” gaisrai – po gaisro atstatant miestą dažnai pakisdavo jo išsidėstymas ir bendras vaizdas. Didesni miestovaizdžio pokyčiai, įvyko XX a. pirmoje pusėje: 1923 m. Jonava gavo miesto teises, o nuo 1930 m. imta intensyviai planuoti ir tvarkyti miestą. 1932 m. buvo numatyta mūrinių pastatų zona, apskrities ir vietos valdžia daug dėmesio skyrė miesto tvarkymui, naujų gatvių tiesimui. Gyvenamieji namai vis dar buvo statomi iš pigesnės statybinės medžiagos – medžio, tačiau visuomeninius pastatus stengtasi statyti mūrinius. 1934-1935 m. prie klasicistinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios pristatyti aukšti bokštai. Taip Jonava su bažnyčios architektūrine dominante įgijo daugeliui Lietuvos miestų ir miestelių būdingą panoramą. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Jonava jau turėjo įprastą valsčiaus centro vaizdą su visomis tokiam miestui reikalingomis įstaigomis.

Gaisrai ir karai:
Jonava ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir karų, buvo atstatoma iš naujo. Pirmą kartą miestas stipriai nukentėjo 1812 m. per Prancūzijos–Rusijos karą, o XX a. pirmoji pusė buvo itin negailestinga Jonavai. 1905 m. gegužės mėnesį miestą ištiko bene didžiausias gaisras per visą jo gyvavimo istoriją – sudegė daugiau kaip pusė namų. Per I-ąjį pasaulinį karą pats miestas nedaug nukentėjo, tačiau didelė dalis gyventojų buvo evakuota į Rusijos gilumą. Prieš I-ąjį pasaulinį karą buvęs gyventojų skaičius (apie 5,5 tūkst.) atsistatė tik 1939 metais. II-ojo pasaulinio karo metais beveik visa Jonava buvo sugriauta ir sudeginta. 1941 m. birželio 25 d. vokiečiams užėmus Jonavą, daug Jonavos gyventojų žydų buvo nužudyta, sugriauti gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, nugriauti tiltai.

Jonavos gyventojai ir gyvenimo būdas
Miestas buvo labai margas tautiniu atžvilgiu, viešame gyvenime buvo kalbamasi ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai. Didžiąją dalį miesto gyventojų sudarė žydai (apie 80 proc.), taip pat Jonavos apylinkėse buvo įsikūrusios sentikių bendruomenės, aplinkiniai dvarai buvo valdomi lenkų didikų. Nors ir verslūs buvo Jonavos gyventojai, dėl prastos carinės Rusijos ekonomikos dalis gyventojų gyveno labai vargingai. Miestelio gyvenimas ypač suintensyvėdavo turgaus dienomis. Tuomet iš turgaus aikščių sklisdavo besiderančių pirkėjų ir prekybininkų balsai, arklių žvengimas, kiaulių kriuksėjimas, o gatvės būdavo sausakimšos žmonių.

Jonavos žydai
Iki II-ojo Pasaulinio karo Lietuvos miestai ir miesteliai pasižymėjo multikultūriškumu ir tolerancija tautinėms mažumoms. Tradiciškai prekyba ir amatais besiverčiantys žydai dažnai sudarydavo apie pusę viso miestelio gyventojų, o prekyba garsėjusioje Jonavoje jų būta itin daug – apie 80 proc. Žydai buvo puikūs pirkliai, verslininkai, o kadangi Jonava iki XX a. pr. buvo privatus dvarininkams Kosakovskiams priklausęs miestelis, kurio savininkams rūpėjo pajamos iš prekybos, jie ne tik neribojo žydų kurdinimosi, bet visokeriopai skatino čia įsikurti, suteikdami žydams visas teises disponuoti žeme, verstis amatais ir prekyba, steigti maldos namus. Kadangi dauguma į Jonavą atsikeliančių žydų vertėsi prekyba, jie stengėsi įsikurti pačiame miesto centre – aplink turgaus aikštę, gretimuose kvartaluose ir kitose artimiausiose prekybai svarbiose gatvėse. Taip žydai įsitvirtino miesto centre, o kitų tautybių jonaviečiai – miesto pakraščiuose. XX a. pr. Jonavoje buvo net 7 sinagogos. Sinagoga, turgus ir upė – tai trys pagrindinės vietos, apie kurias sukosi tarpukario Jonavos žydų gyvenimas. II-ojo Pasaulinio karo metu didžioji dalis Jonavos žydų buvo sunaikinta ar priversti trauktis, pats miestas sugriautas. Čia kadaise gyvenusius žydus dabar mena dvi išlikusios sinagogos, žydų kapinės, prekybininkams būdingas vienintelės išlikusios senamiesčio gatvės (Kauno g.) užstatymas ir holokausto aukoms skirtas memorialas Girelėje.

Jonavos sentikiai
Sentikių imigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a.pab.- XVIIIa. pr. Pagrindine migracijos priežastimi tapo religinis persekiojimas, sentikių diskriminavimas ir socialinė priespauda Rusijos imperijoje. Į Lietuvą atvykę sentikiai daugiausiai kūrėsi Aukštaitijoje, čia formavosi jų religiniai centrai. XIX a. pabaigoje Jonavoje ir jos apylinkėse gyveno net keli tūkstančiai sentikių, kūrėsi jų bendruomenės, statomos Perelozų, Rimkų, Baltromiškės cerkvės. Caro Nikolajaus II valdymo metais (1905-1915) sentikiai Rusijoje išgyveno religinį ir kultūrinį pakilimą, vadinamą sentikių „aukso amžiumi“: baigėsi jų religinis persekiojimas, statomos naujos cerkvės, vėl atidaromos anksčiau valdžios uždarytos. Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje sentikių bažnyčiai oficialiai suteikiama autonomija, garantuojamos visos teisės ir laisvės. Deja, I pasaulinio karo metu dauguma Jonavos rajono sentikių buvo priversti evakuotis į Rusijos gilumą. Taip Jonava prarado nemažą dalį gyventojų, nunyko sentikių bendruomenės.

Jonava – prekybos miestas
Patogūs vandens ir sausumos keliai skatino prekybos vystymąsi. Nuo seno Nerimi pro Jonavą būdavo plukdomi sieliai, žemės ūkio produktai, kitos prekės. Dar labiau prekyba išaugo XIX a. nutiesus Varšuvą su Sankt Peterburgu jungiantį pašto kelią. Taip Jonavoje susibūrė nemažai pirklių. Porą kartų per savaitę vykdavo turgūs, kurių metu buvo atvežama daug prekių ir žemės ūkio produktų. Kosakovskiams suteiktoje privilegijoje buvo leidžiama Jonavoje tris kartus per metus rengti dideles muges. Jonava garsėjo arklių prekyba, taip pat čia dideliu mastu buvo prekiaujama grūdais. Visoje Kauno apskrityje Jonava buvo didžiausias javų prekybos centras. Apsukrių ir veiklių žydų dėka XX a. pradžios Jonava atrodė kaip judrus kosmopolitiškas prekybinis miestelis: 5000 gyventojų turinčiame mieste buvo apie 100 smulkių parduotuvių, veikė kelios dešimtys smuklių. Tarpukariu smulkusis verslas dar labiau įsigalėjo ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Jonavoje jau veikė apie 250 žydų parduotuvių, žydų bankas, kino teatras, verslininkai jungėsi į stambesnes verslo įmonės.

Jonava – baldininkystės ir amatų centras
Dabar Jonava žinoma kaip pramoninis miestas, tačiau tokiu tapo visai neseniai – sovietmečiu. Iki pat II pasaulinio karo Jonava garsėjo savo darbščiais amatininkais, medžio apdirbėjais – staliais, baldžiais, račiais. Miškingoje vietovėje ir svarbių kelių sankirtoje įsikūrusiame prekybiniame Jonavos mieste buvo daug amatininkų, tiesiogiai susijusių su arklių transporto priemonių gamyba. Tarpukario metais sparčiausiai vystėsi baldų gamyba. Nors daugelis baldininkų dirbo savo namuose, veikė ir per 20 stambesnių baldų dirbtuvių. Pirmąja pramonės įmonė mieste tapo 1912 m. atidarytas degtukų fabrikas, kuris vėliau peraugo į baldų fabriką. Jonaviečių pagaminti baldai pasižymėjo gera kokybe ir buvo vertinami visoje Lietuvoje.

Jonava – karinis miestas
Jonava visada buvo strategiškai svarbi vieta ne tik prekybai, bet ir karybai: Jonavos apylinkės (Žeimiai, Kulva, Svilionys) minimos jau XIV amžiaus kryžiuočių raštuose, manoma, kad ties Jonava per Nerį buvusi brasta, kuri 1373 m. aprašyta „Livonijos kronikoje“. Keliolika rajone išlikusių piliakalnių, kadaise sudariusių svarbią gynybinę sistemą, mena šį laikmetį. Po Žalgirio mūšio senosios fortifikacijos reikšmė nunyko, tačiau ši strategiškai svarbi vietovė buvo prisiminta XX a. pirmojoje pusėje. Tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, buvo sustiprinta pietrytinės Lietuvos sienos gynyba, didelė dalis įtvirtinimų linijos nusidriekė per dabartinį Jonavos rajoną. Lietuvos kariuomenė įtvirtino ir vieną svarbiausių strateginių objektų – Jonavos geležinkelio tiltą: 1937-1938 m. buvo įrengtos 3 aktyvios gelžbetonio slėptuvės, kurių liekanas galima pamatyti ir šiandien. 1930 m. Jonavos apylinkių miškuose, prie Gaižiūnų kaimo, buvo įkurdintas Gaižiūnu poligonas, skirtas Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės reikmėms.

Kaip atrodė Jonava prieš 100 metų?
Kaip atrodė Jonava 1914 m.

EnglishLithuanianRussian