PAVASARIO ŠVENČIŲ APEIGOSPAVASARIO ŠVENČIŲ APEIGOS


Apeigos stiprybė glūdi jos pastovume, atsparume išoriniams poveikiams, apeigos konservatyvume. Pavasario švenčių apeigos nuo gilios senovės siejosi su gamtos kaita, su jos reiškinių garbinimu. Visomis apeigomis buvo siekta kuo geriau pasiruošti būsimiems žemės ūkio darbams, pasitelkiant magiją, burtus, spėjimus ir tikėjimus, kad užsitikrintų gerą būsimą derlių.
Velykos į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Krikščioniškos kilmės šventė nesunkiai rado vietą tarp kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių. Ilgainiui Velykos įgijo žemdirbiškajam ritualui būdingų archaiškų apeiginių struktūrų.
Kiaušinio simbolinė funkcija Velykose siejasi su pavasariniu žemės pabudimu. Iš negyvo daikto atsiranda gyvas, kaip iš negyvos užšalusios žemės išlenda dar rudenį įmestas į dirvą grūdas, iš pavasario įšalo prasikala gyvas stiebelis. Kiaušinio pilnumas ir apvalumas irgi buvo laikomi magine priemone derliui padidinti. Pavasarėjant žemei buvo aukojamas kiaušinis, linkint, kad varpos augtų brandžios ir pilnos kaip jis. Prof. P. Dundulienė rašė, kad buvo tikima kiaušinio galia suimti į save žmonių ir gyvulių ligas, blogas akis, pašalinti moralines ydas. Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, išrašydavo vašku, skutinėjo. Tradicinis kiaušinių dažymas yra natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais. Dažyta svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis ir samanomis, alksnio, juodalksnio, skroblo, šaltekšnio ir ąžuolo žieve. Aukštaitijoje seniau margučių nemargino, juos dažydavo viena spalva arba apdėdavo svogūnų lukštais, žolynų lapeliais. Žemaitijoje nuo seno margino vašku, Suvalkijoje taip pat marginama vašku, skutinėjama.
Verbos siejamos su ikikrikščioniškuoju medžių kultu, kai visoje Europoje per pavasario šventes buvo garbinami anksčiausiai pradedantys rodyti gyvybės ženklus medžiai. Verbos puokštės pagrindas – gluosnis ir ėglius. Pagal tai, kuris iš jų laikomas svarbiausiu, Lietuvą galima padalyti į dvi dalis. Žemaitijoje ir Suvalkijoje, taip pat Kėdainių apylinkėse tikroji verba – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo. Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo žilvitis, karklas arba gluosnis su kačiukais. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi į ganyklas išgenami gyvuliai, pavasarį pirmą kartą į laukus išeinantis artojas, jo arklas bei arkliai ar jaučiai, kopinėjamos bitės. Buvo tikima, kad atliekamas veiksmas duos rezultatų.
Vilniaus verbos – vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Maginės paskirties jos nebeatlieka. Iš pradžių jos puošė Vilniaus amatininkų cechų procesijas. Daugiau jų pradėta gaminti XIX a. pirmojoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė anksčiau aptartas verbas. Verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų sekmadienio, nors tam ruoštis pradėdavo dar pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų.
Parengta: pagal „Velykų rytą lelija pražydo“. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003.
Kudirka J. „Velykų šventės“. Vilnius: Mokslas, 1992.
Daugiau informacijos: A.Vaicekauskas „Apeiginis Velykų kontekstas“

10690329_538685996272549_4805545627771635181_n

11070265_535861153221700_2919160482554976583_n

11102973_540474826093666_1690138951523920774_n


Apeigos stiprybė glūdi jos pastovume, atsparume išoriniams poveikiams, apeigos konservatyvume. Pavasario švenčių apeigos nuo gilios senovės siejosi su gamtos kaita, su jos reiškinių garbinimu. Visomis apeigomis buvo siekta kuo geriau pasiruošti būsimiems žemės ūkio darbams, pasitelkiant magiją, burtus, spėjimus ir tikėjimus, kad užsitikrintų gerą būsimą derlių.
Velykos į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Krikščioniškos kilmės šventė nesunkiai rado vietą tarp kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių. Ilgainiui Velykos įgijo žemdirbiškajam ritualui būdingų archaiškų apeiginių struktūrų.
Kiaušinio simbolinė funkcija Velykose siejasi su pavasariniu žemės pabudimu. Iš negyvo daikto atsiranda gyvas, kaip iš negyvos užšalusios žemės išlenda dar rudenį įmestas į dirvą grūdas, iš pavasario įšalo prasikala gyvas stiebelis. Kiaušinio pilnumas ir apvalumas irgi buvo laikomi magine priemone derliui padidinti. Pavasarėjant žemei buvo aukojamas kiaušinis, linkint, kad varpos augtų brandžios ir pilnos kaip jis. Prof. P. Dundulienė rašė, kad buvo tikima kiaušinio galia suimti į save žmonių ir gyvulių ligas, blogas akis, pašalinti moralines ydas. Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, išrašydavo vašku, skutinėjo. Tradicinis kiaušinių dažymas yra natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais. Dažyta svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis ir samanomis, alksnio, juodalksnio, skroblo, šaltekšnio ir ąžuolo žieve. Aukštaitijoje seniau margučių nemargino, juos dažydavo viena spalva arba apdėdavo svogūnų lukštais, žolynų lapeliais. Žemaitijoje nuo seno margino vašku, Suvalkijoje taip pat marginama vašku, skutinėjama.
Verbos siejamos su ikikrikščioniškuoju medžių kultu, kai visoje Europoje per pavasario šventes buvo garbinami anksčiausiai pradedantys rodyti gyvybės ženklus medžiai. Verbos puokštės pagrindas – gluosnis ir ėglius. Pagal tai, kuris iš jų laikomas svarbiausiu, Lietuvą galima padalyti į dvi dalis. Žemaitijoje ir Suvalkijoje, taip pat Kėdainių apylinkėse tikroji verba – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo. Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo žilvitis, karklas arba gluosnis su kačiukais. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi į ganyklas išgenami gyvuliai, pavasarį pirmą kartą į laukus išeinantis artojas, jo arklas bei arkliai ar jaučiai, kopinėjamos bitės. Buvo tikima, kad atliekamas veiksmas duos rezultatų.
Vilniaus verbos – vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Maginės paskirties jos nebeatlieka. Iš pradžių jos puošė Vilniaus amatininkų cechų procesijas. Daugiau jų pradėta gaminti XIX a. pirmojoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė anksčiau aptartas verbas. Verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų sekmadienio, nors tam ruoštis pradėdavo dar pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Verbos rišamos iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų.
Parengta: pagal „Velykų rytą lelija pražydo“. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003.
Kudirka J. „Velykų šventės“. Vilnius: Mokslas, 1992.
Daugiau informacijos: A.Vaicekauskas „Apeiginis Velykų kontekstas“

10690329_538685996272549_4805545627771635181_n

11070265_535861153221700_2919160482554976583_n

11102973_540474826093666_1690138951523920774_n

EnglishLithuanianRussian