Jonavos žydų istorija
Tradicinėje lietuvių sąmonėje yra susiformavęs gudraus, šykštaus žydo įvaizdis, kuris neretai minimas ir mūsų tautosakoje. Toks žydo vaizdinys puikiai apibūdina dabartinės Lietuvos teritorijoje istoriškai susiformavusią žydų grupę – litvakus. Pagrindinė litvakų savybė – racionalį jų pasaulėžiūra, realistinis tikrovės vertinimas, praktiškas požiūris į kasdienius dalykus. Nors Lietuvos žydams religija buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, priimdami sprendimus, jie paprastai kliaudavosi savo protu, o ne liaudies išmintimi ar išminčių patarimais.
Žydo įvaizdis lietuviškame folklore yra ganėtinai dviprasmiškas, turintis negatyvų atspalvį, kuris dažnai mistifikuojamas. Aplinkiniai matydami žydų sėkmę įvairioje profesinėje veikloje, versluose, bijodami jų konkurencijos, kurią galėdavo atlaikyti tik vienetai, prikurdavo nebūtų istorijų apie šią gan uždarą bendruomenę.
Tiesa yra daug paprastesnė: žydai ypatingą dėmesį skyrė išsilavinimui, gerai suprato, kad mokslas ir švietimas – geriausiai atsiperkanti investicija, todėl visapusiškai lavindavo vaikus nuo pat mažens. Žydų ekonominį gerbūvį nulėmė ir jų savitas požiūris į darbą: anot jų, visi darbai vertingi ir garbingi, negalėjo būti verslo ar amato, žeminančio žmogų, todėl litvakai užsiiminėjo įvairiais darbais, pradedant prekyba, baigiant amatais ir žemdirbyste.
Tiesa, carinės Rusijos imperijoje įvedus draudimus žydams disponuoti privatine nuosavybe, galimybė verstis žemdirbyste tapo labai ribota, todėl žydai susitelkė daugiausiai miestuose, kur nevaržomi galėjo verstis prekyba, o vėliau – pramonine gamyba. Paprastumas ir pragmatiškumas žydus lydėjo visose gyvenimo srityse – tą puikiai galima pamatyti jų buityje: tiek išvaizda, tiek gyvenimo būdas ir namų aplinka liudijo žydų kuklumą. Nepaisant sąlyginai gero išsilavinimo, raštingumo ir verslumo, dėl prastos Rusijos imperijos ekonominės situacijos ir žydams taikytų sankcijų, Lietuvos žydai gyveno gana skurdžiai, o norint išgyventi išsiugdė taupumo ir saikingumo bruožus, kurie ir dabar dažnai pašiepiami.
Žydų įsikūrimas Jonavoje
Žinoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo didžiąją dalį Jonavos gyventojų sudarė žydai – per beveik du šimtmečius jų procentas varijuodavo nuo 50 iki 90 procentų. Kyla klausimas, kodėl žydų bendruomenė taip pamėgo Jonavą?
Pirmiausia, būtina paminėti, kad Jonava nėra išskirtinis atvejis – tuo metu neturėję savo tautinės valstybės žydai, gana gausiai buvo paplitę didžiuosiuose Europos miestuose. Ši etninė grupė sudarė daugumą ir tokiuose Lietuvos miestuose, kaip Ukmergė, Kupiškis, Kalvarija, didžiausiosios jų bendruomenės gyveno Vilniuje ir Kaune. Manoma, kad pirmieji žydai atsikėlė į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestus XIV a. pabaigoje, gavę Vytauto Didžiojo privilegijas. Iki XVI a. vidurio LDK kunigaikščių palaikomos žydų bendruomenės kūrėsi valstybiniuose miestuose.
Privačių miestų savininkai, pamatę verslių žydų atnešamą naudą miesto biudžetui, taip pat tapo suinteresuoti pritraukti kuo daugiau šios etninės grupės gyventojų. XVIII a. viduryje įsikūręs Jonavos miestas – ne išimtis. 1750 m. Marijonai Kosakovskienei Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės ir Lenkijos valdovo Augusto III suteiktoje privilegijoje įkurti Jonavos miestą minima teisė čia apgyvendinti įvairių tautybių ir religijų žmones. Kiek vėliau Marijonos ir Dominyko Kosakovskių sūnui – vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui tapus Jonavos globėju, buvo paskelbta teisė žydams visiškai laisvai disponuoti miestelyje turima privačia nuosavybe – žeme ir nekilnojamuoju turtu.
Šis teisinis aktas buvo pavadintas „Vyskupo privilegijomis“. Norėdamas paskatinti privačiame Jonavos mieste įsikurti kuo daugiau žydų tautybės gyventojų, J. K. Kosakovskis pasirūpino sinagogos ir pirties statybomis, numatė žemės sklypą žydų kapinėms, paskyrė atlyginimą rabinui. Patogioje vietoje, svarbių kelių sankirtoje įsikūrusiame miestelyje, kur susiformavo palankios sąlygos verstis prekyba, vis daugėjo žydų kilmės miestelėnų ir Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse jų skaičius galėjo siekti 4000, kas sudarė apie 80 procentų tuometinės Jonavos gyventojų populiacijos.
Žydų gyvenimo būdas
Jonavoje, kaip ir visoje Lietuvoje, pagrindinis žydų verslas buvo prekyba. Todėl žydai stengdavosi įsikurti pagrindinėse miesto gatvėse, aplink turgaus aikštę ir į ją vedančiose gatvelėse. To meto Jonavoje skirtingomis savaitės dienomis veikė net du turgūs – pačiame centre, priešais Šv. Jokūbo bažnyčią (dabartinės Panerio pradinės mokyklos vietoje) įsikūręs maisto produktų ir miesto pakraštyje buvęs gyvulių turgus. Parduotuves turėję smulkieji prekybininkai paprastai prekiaudavo maisto produktais, o turtingesni pirkliai – radiotechnika, dviračiais, stambiais namų apyvokos daiktais. Nuo seno Jonava, pro kurią keliaudavo upe plukdomos prekės, visoje apskrityje garsėjo javų prekyba – šioje srityje Jonavos žydai nusileisdavo tik Kauno pirkliams.
Nemaža dalis Jonavos žydų vertėsi ir amatais. Jonavoje žydai buvo žinomi ir vertinami dėl savo kruopštumo ir gero amato išmanymo, o tokius pagrindinius amatus, kaip kalvystė ir siuvimas buvo visiškai pajungę savo įtakon. XIX a. pirmojoje pusėje, nutiesus pašto kelią, jungiantį senąją carinės imperijos sostinę su vidurio Europos miestais, juo be perstojo ėmė dundėti prekiniai, keleiviniai ir pašto siuntų vežimai, o amžiaus viduryje dėl karinių konfliktų užsidarius imperijos uostams, sausumos transporto eismas dar labiau suintensyvėjo.
Čia gyvenę žydai suskubo teikti su arklių transportu ir jo aptarnavimu susijusias paslaugas: padaugėjo vežikų, keltininkų, račių, dailidžių, taisančių vežimus. Miškingomis apylinkėmis garsėjusioje Jonavoje labai greitai išsivystė medžio apdirbimo amatai, XX a. pradžioje išaugę į pramoninę gamybą. Susisiekimą pačiame mieste pagerino žydų verslininkų išvystytos transporto paslaugos: Jonavoje veikė „taksi“ pirmtakas – kasdien, išskyrus žydams šventus šeštadienius, po miestą zujo keliolika keleivinių karietų ir kelios dešimtys krovininių vežimų, skirtų nuvežti keleivius ir krovinius iki geležinkelio stoties ar artimiausių miestų – Kauno, Ukmergės, Kėdainių.
Kaip atrodė senoji Jonava?
Savitas žydų gyvenimo būdas suponavo išskirtinį senosios Jonavos miestovaizdį. Carinės Rusijos valdžiai įvedus draudimus žydams laisvai disponuoti žeme, jie buvo priversti grūstis mažuose nuomojamuose sklypuose. Verslui ir prekybai vystyti buvo svarbu strategiškai gera vieta, priėjimas prie pagrindinių gatvių, kuriomis plaukė potencialių klientų srautai.
Dabartinės Kauno, Vilniaus, Klaipėdos gatvės buvo tankiausiai apgyvendintos žydų – čia sklypai buvo mažiausi, gatvės užstatymas tankiausias. Išlikusiame Kauno gatvės fragmente galima pamatyti, kaip atrodė to meto Jonavos centrinė dalis: gatvės apstatytos nedideliais, vieno ar dviejų aukštų galu į gatvę besiremiančiais namukais.
Pirmajame namo aukšte būdavo įrengtos „komercinės patalpos“ – dirbtuvės arba parduotuvę, į kurias buvo galima patekti pro duris, vedančias iš gatvės pusės. Namo savininkai gyvenamąsias patalpas įsirengdavo antrajame aukšte arba palėpėje, taip pat paprastai turėdavo rūsį, kuriame sandėliuodavo prekės. Kiek toliau nuo miesto centro, didesniuose sklypuose buvo įsikūrę žemdirbyste ir sodininkyste besiverčiantys kitų konfesijų ir tautybių žmonės – sentikiai, lenkai ir lietuviai, kurių tuometinėje Jonavoje buvo itin mažai.
Visgi išlikę senieji pastatai neatspindi tikslaus tuometinio miesto vaizdo, nes beveik visa Jonava buvo medinė – turtingesniems pirkliams priklausę mūriniai namai stovėjo tik pačiame miesto centre. Vargingiausi to meto žydai glaudėsi kiaurose medinėse lūšnose Klaipėdos gatvėje, kiek toliau nuo pagrindinės prekybinės arterijos. Per Antrąjį Pasaulinį miestas buvo sugriautas, sudegė didžioji dalis medinių namų, juos pakeitė sovietmečiu statyti daugiabučiai.
Gausiausiai žydų apgyvendintoje centrinėje miesto dalyje buvo susiformavęs visas sinagogų kompleksas – dabartinėje Vilniaus ir Sodų gatvių sankirtoje stovėjo dvi didžiosios, o prekybinėse, link turgaus vedusiose gatvelėse būta mažesnių sinagogų. Iš viso jų priskaičiuojama net septynios. Kodėl tiek daug? Sinagogos dažnai priklausydavo amatininkų bendruomenėms, vienijusioms tam tikros profesijos atstovus. Kai kurios sinagogos buvo labai mažos, jos galėjo net neturėti atskiro pastato.
Šiuo metu yra išlikusios tik dvi: pagrindiniai maldos namai Vilniaus ir Sodų gatvių kampe, kur sovietmečiu buvo įsikūrusi kepykla, ir nedidelis, pilkas buvusios sinagogos pastatas Klaipėdos g. 28 – čia šiuo metu veikia maisto prekių parduotuvė. Senojo miesto pakraštyje buvusios žydų kapinės ilgą laiką prabuvo užmirštos – dabartinį vaizdą įgavo tik 1989 metais, kai imtasi tvarkybos darbų ir kapinių teritorijoje rasti išlikę antkapiniai paminklai sudėlioti simetriškomis eilėmis.
