Apie etninę kultūrą
Viktorija Daujotytė etninę kultūrą vadino „prigimtąja“, pabrėždama dvasinę jos vertę: „Gebėjimas atpažinti tai, kas sava, prigimta, yra žmogaus dvasios savybė, kuri mus stiprina <…>, mumyse vis dar atsiliepia labai gilus balsas, arba prigimtos kultūros instinktas, raginantis veikti pagal būtent šį kodą, skatinantis atsiliepti būtent į šiuos kultūros mums siunčiamus signalus“.
Etninė kultūra, jos supratimu, yra būtent ta kultūra, kuri turi šaknis, yra šakninga, ji yra medis, ji yra augalas, ir jokia dirbtinė gėlė, joks padirbinys negali prilygti tam, kas turi savo gyvas ir tikras, iš savo žemės augančias šaknis. <…> Etninė kultūra esmingai yra tarp dviejų žmonių, besikalbančių arba ir tylinčių, etninė kultūra yra tarp būtent tokia, o ne kitokia tvarka susodintų medžių, pastatytų pastatų. Todėl etninė kultūra pati sudaro ir foną, ir pati į tą foną įsirašo. Etninė kultūra lemia ne tik kalbą, kalbėjimą, kalbėseną, bet ir balso moduliacijas, kurios yra suderintos su mūsų miškų ošimu, su vandenų čiurlenimu, žolės šnarėjimu ir paslapties tylėjimu. Kol etninė kultūra yra stipri, veikianti, gyvybinga, ji iš kitų kultūrų įsileidžia tai, kas atitinka jos kodą, jos būdą, pritaiko, modifikuoja, kol turi jėgų, pati atmeta ir tai, kas atrodo netinkama, svetima. Netekusi atmetimo reakcijos galių, etninė kultūra ima nykti.
Šaltinis :„Liaudies kultūra”, 2001, nr. 1, p. 1–2.
2016 m. Jonavos rajono etninės kultūros veiklos planas
Muziejaus siūlomi tradicinių amatų užsiėmimai