Barborlaukio dvare – šiuolaikiškas meno festivalis

Liepos 2 dieną vienam vakarui atgijo kadaise garsus savo istorija ir čia gyvenusiomis asmenybėmis Barborlaukio dvaras. Netradicinėse apleisto dvaro erdvėse vyko šiuolaikinių bardų dainų koncertai, poezijos skaitymai, tapybos ir fotografijos parodos, sutemus skliautiniame rūsyje įsikūrė šviesos fotografijos studija.

Šiltą šeštadienio vakarą Barborlaukio dvaras pritraukė nemažą būrį kultūrai neabejingų Šveicarijos kaimo gyventojų, jonaviečių ir svečių iš tolesnių Lietuvos vietų. Vos atvykus buvo galima aplankyti apleisto dvaro „galerijoje“ nykstančius Jonavos rajono dvarus ir jų socialinius aspektus pristatančią parodą, o lauke, po atviru dangumi veikiančioje parodinėje erdvėje, pamatyti per savaitę menininkų sukurtus darbus.

Dvaro verandoje įrengtoje scenoje vakarą pradėjo įsimintinas teatro ir kino aktorės, poezijos skaitovės, režisierės Olitos Dautartaitės teatrališkas pasirodymas. Lyrišką renginio pradžią savos kūrybos eilėmis pratęsė poetas Mindaugas Švėgžda. Vakarui įsibėgėjus, skaitomą poeziją keitė dainuojamoji.

Iki pat nakties dvaro verandoje skambėjo bardų dainos, kurias atliko auksinio balso savininkė Gabrielė Goštautaitė, charizmatiškasis Andrius Šukutis, nepakartojama Gražina Švėgždė ir kviestiniai renginio svečiai iš Vilniaus – publiką pavergęs jaunasis bardas Kristijonas Ribaitis ir visiems gerai žinomas grupės ,,Arbata“ lyderis Andrius Zalieska. Po koncerto sutemų sulaukę festivalio svečiai buvo pakviesti pažaisti su šviesa, įsiamžinant tapybiškose fotografijose.

[foogallery id=“1582″]

Netradicinė erdvė

Šiuolaikinio meno festivalis – jau nebe pirmas nestandartinio formato renginys, organizuojamas Jonavos krašto muziejaus. Visuomenės kultūriniai poreikiai nuolat kinta, todėl, atsižvelgiant į juos, turi kisti ir kultūros aktualizavimo formos. Idėja surengti tokį festivalį kilo įsitraukus į Lietuvos muziejų asociacijos inicijuojamą kasmetinio muziejų kelio renginių ciklą „Dvarų kultūros atspindžiai“. Norėjosi sudominti visuomenę, pirmiausia vietos gyventojus, savo krašto paveldu, o kartu priversti susimąstyti apie jo ateitį ir kaip mes patys galime prisidėti prie kultūros augimo savame krašte.

Nors šventei pasirinktas Barborlaukio dvaras šiuo metu apleistas, dabartinė jo būklė ir aplinka diktuoja naujas tokio pobūdžio paveldo aktualizacijos ir panaudos galimybes, sukuriant alternatyvias kultūrines erdves.

Pasitelkiant šiuolaikines scenos ir vizualinio meno formas, šis dvaras turi galimybę tapti ilgalaike komunikacine-kultūrine erdve, vienijančia Dumsių seniūnijos kultūrinę bendruomenę, o kartu ir turistų traukos centru regione. Tikimasi, jog tokio renginio refleksijos paskatins naujo požiūrio į nykstančius nekilnojamojo paveldo objektus, kurių ypač gausu toliau nuo kultūrinių centrų nutolusiuose regionuose, formavimąsi, sukurs jų panaudos vizijas, kaip įsteigti šiuolaikiškas kultūrines erdves, bei paneigs vyraujančią jų standartizavimo nuostatą.

Rengiantis festivaliui, taip pat buvo surinkta ikonografinė ir istorinė medžiaga apie Barborlaukio dvarą, jo kultūrinį gyvenimą ir pastatytas visiems rajono lankytojams prieinamas informacinis stendas.

Rajono dvarai ir jų ateitis

Apleistose dvaro patalpose vykusioje parodoje buvo siūloma pažvelgti į šiuolaikinį XXI a. dvarą – tokį, koks jis tapo modernėjant visuomenei. Aštuoniuose nykstančiuose Jonavos rajono dvaruose darytose fotografijose užfiksuota jų aplinka su dabartiniais šeimininkais, gyventojais ir kultūriniais „artefaktais“. Parodos lankytojai buvo skatinami susimąstyti apie dvaro kultūrą ir jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje, o kartu – apie kultūrą apskritai.

Dvarų nykimą galima vertinti kaip modernios sociopolitinės santvarkos išraišką – naujo visuomenės modelio, kuriame išnyksta aukštosios ir žemosios kultūros, įsigalėjimą, kai privati nuosavybė, švietimas ir kultūra tapo ne tik kilmingųjų privilegija. Dvaras pirmiausiai reprezentuoja senąją visuomenės santvarką, o kartu ir tradicinę pasaulėžiūrą, kurioje dominavo ryškiai hierarchizuotos normos ir vertybės – tiek valstybės valdyme, tiek visuomenės gyvenime.

1922 m. nepriklausomoje Lietuvoje pradėta vykdyti žemės reforma buvo vienas novatoriškiausių ir drąsiausių jaunos valstybės žingsnių, padėjusių įtvirtinti valstybingumą ir modernią visuomenės santvarką, bet kartu nulėmė dvarų ir per daugelį metų susiformavusios jų kultūros mirtį. Dalis pastatų buvo nacionalizuota ir pritaikyta naujoms visuomenės reikmėms, užtikrinančioms socialinę gerovę ir visuomenės progresą – švietimo ir slaugos įstaigoms, prieglaudoms. Sovietmečiu šis procesas įgavo dar didesnį pagreitį – visi dvarai buvo atimti iš jų teisėtų savininkų ir, neatsižvelgiant į jų specifiką bei kultūrinę vertę, niokojami paverčiant socialiniais būstais ar kolūkių veiklai reikalingomis patalpomis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų, iš kurių 239, visiškai sunykę arba nebeišlikę, išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai. Vien Jonavos rajone galima priskaičiuoti kelias dešimtis buvusių dvarviečių, o keliolikoje iš jų vis dar stūkso apleisti ar naujai privatizuoti dvaro pastatai.

Nors daugumos Lietuvos, o kartu ir mūsų rajono, dvarų ateitis vis dar miglota, šiuo metu pastebimas akivaizdus jų pakilimas, savotiškas dvariškos kultūros renesansas.

Vis daugiau senųjų statinių suranda norinčius į juos investuoti ir pritaikyti kultūrinėms reikmėms savininkus. Ne išimtis yra ir Barborlaukio dvaras, kurio dabartiniai šeimininkai yra atviri įvairioms kultūrinėms iniciatyvoms ir planuoja netolimoje ateityje iš pagrindų atnaujinti dvarą, paversdami jį turistų traukos centru.

EnglishLithuanianRussian