Atidaryta atnaujinta Samulevičių memorialinės sodybos ekspozicija

Po beveik metus trukusių darbų, Stasės Samulevičienės 110-ųjų gimimo metinių proga praeitą savaitę visuomenei buvo pristatyta atnaujinta Samulevičių memorialinės sodybos ekspozicija. Atidarymo metu prisiminimais dalinosi Samulevičių šeimos draugė Danutė Marcinkevičienė, režisierius Jonas Andriulevičius, pagal Samulevičių tekstus vaidinimą paruošė R. Samulevičiaus progimnazijos teatro būrelio vadovai su savo auklėtiniais.

Unikali vieta atgyja
Visai šalia Jonavos, netoli Praulių kaimo esantis vienkiemis, kuriame įsikūrusi Samulevičių memorialinė sodyba – išskirtinė vieta. Čia gyveno ir kūrė netgi trijų kartų skirtingų sričių, įvairiapusiai menininkai – dailininkas modernistas Antanas Samuolis, liaudies meistrė, knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė ir rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius. Ne mažiau svarbi ir unikali pati vieta – laisvomis, humanistinėmis pažiūromis pasižymėjusių ir sovietinio rėžimo priespaudos taikiklyje atsidūrusių menininkų sodyba sugebėjo išlikti per visą kolektyvizacijos laikotarpį; milžiniškomis šeimininkų pastangų dėka atsilaikė prieš užmiesčio kraštovaizdį unifikuojančius kolūkius. Samulevičių sodyba ne tik išliko, bet ir išsaugojo savo gerąją aurą, kuria garsėjo šių menininkų namai.
Prieš beveik tris dešimtmečius sodybai netekus šeimininkų, siekiant išsaugoti čia kūrusių menininkų palikimą, vienkiemis perduotas Jonavos krašto muziejui, čia įsteigtas muziejaus filialas. Jonaviečiai turbūt prisimena šioje sodyboje šiltuoju metu laiku vykusius teatro ir poezijos festivalius, plenerus, jau tradicinėmis tapusias R. Samulevičiaus progimnazijos moksleivių krikštynas. Visgi, paskutinius kelerius metus sodybos patrauklumas mažėjo, iškilo būtinybė atnaujinti pastatų vidaus erdves, sukurti šiuolaikiškas patrauklias ekspozicijas, kultūriniams renginiams būtiną kiemo infrastruktūrą.
Šios idėjos pradėtos realizuoti 2015 m. laimėjus Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą projekto įgyvendinimui. Prie sodybos atnaujinimo geranoriškai prisidėjo ir Jonavos rajono savivaldybė, UAB „Baldai Jums“, padovanojusi edukacijoms reikalingus baldus, lauko pavėsinei ir suolams įrengti reikalingas medžiagas suteikė Jonavos miškų urėdija, o bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K. Čiurlionio dailės muziejumi buvo gauti Kaune saugomų originalių žymiausių Antano Samuolio darbų skaitmeninti vaizdai šiuolaikiškoms reprodukcijoms.

Atkurta vietos dvasia
„Jaukiuose Samulevičių namuose niekada netrūkdavo bičiulių, šeimininkė juos užkrėsdavo savo skambiu juoku, puikia nuotaika, vaišindavo gardėsiais, o išlydėdama apdovanodavo kokiu nors paslaptingu šlamučiu, atlapaširdžiu suvenyriniu šuneliu ar koketiška beždžionėle. Kiekvienas jų – vienintelis, kuo nors ypatingas, nepanašus į kitus.“ – tokius Samulevičių namus prisimena šeimos draugai. Būtent į tokius Samulevičių namus savo lankytoją norėtų pakviesti Jonavos krašto muziejus.
Pagrindiniu prioritetu atnaujinant memorialinę sodybą tapo Samulevičių namams būdingo jaukumo atkūrimas. Pirmiausia, čia apsilankęs svečias turi jaustis laukiamas; vos užėjęs į šiuos namus pajusti jų dvasią – čia gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą, vertybes. Lyg nujausdamas savo tragišką likimą, pats Raimundas Samulevičius rašė pjesėje “Aidas”: „Išeidami paliekame raktus. Savų namų paliekame ateinantiems… Kas jie – nežinom mes, kas mes – jie nežinos, tačiau raktus paims“. Muziejus priimdamas savo globon sodybą, prisiėmė ir įsipareigojimą tinkamai šiuos namus pristatyti „ateinantiems“ – tiems, kurie niekada Samulevičių nepažinojo. Atnaujinant ekspoziciją, sukurtos individualios visų trijų menininkų erdvės – Stasės Samulevičienės pūkuotukai apsigyveno menininkės name, o Antano Samuolio ir Raimundo Samulevičiaus atminimas įamžintas devintajame dešimtmetyje su Raimundo draugų pagalba atstatytoje dailininko klėtelėje.

Kokie gi buvo Samulevičiai?
Iš daugiavaikės skurstančio darbininko šeimos kilęs vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės menininkų, lietuviškojo ekspresionizmo pradininkas Antanas Samuolis pasižymėjo išoriniu paprastumu, santūrumu, o tuo pačiu viduje brandino didingas revoliucines idėjas, kurios atsiskleisdavo jo išraiškinguose darbuose. Nors ypatingai vertintas to meto šviesuolių ir progresyvių mąstytojų, dailininkas dažnai būdavo nesuprastas savo amžininkų, linkusių žavėtis klasikiniu menu ir grakščia tapymo maniera, todėl per savo trumpą gyvenimą nespėjo išgarsėti ir susikrauti turtų. Dailininko vidinis pasaulis atsiskleidžia per jo kūrinius ir buitį: mažame A. Samuolio kambarėlyje tik būtiniausi daiktai – lova, stalas, tapybos reikmenys, o sienas puošia Žaliakalnio rajono darbininkus, šeimos skurdą ir aukštuomenės tuštybę vaizduojantys paveikslai bei primityviausių buities daiktų natiurmortai. Toks buvo didysis mūsų modernistas – tokį jį galima pajusti įėjus į dailininko kambarį.
Gal Antanas Samuolis būtų nugrimzdęs į užmarštį, jei jo atminimu nebūtų rūpinęsis sūnėnas Raimundas ir brolio žmona Stasė, pabaigusi rašyti tragiškai žuvusio sūnaus prisiminimų apie dėdę, didį dailininką, knygą „Baltoji obelis“. Tačiau Antanas Samuolis nebuvo vienintelis, kurio atminimą padėjo išsaugoti R. Samulevičius. Rašytojas norėjo aktualizuoti, prakalbinti didžiuosius mūsų tautos rašytojus ir šviesuolius, kad jie nebūtų pamiršti okupuotoje tėvynėje. Taip dramaturgas į sceną perkėlė J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės kūrinius. Humanistine pasaulėžiūra garsėjęs ir prieš žmogiškumą naikinantį rėžimą savo drąsiomis idėjomis kovojęs Raimundas Samulevičius pats buvo sunaikintas šio rėžimo. Šį drąsų idealistą galima atpažinti ir jo sodyboje: iš nuotraukų ir laiškų į mus žvelgia atviras pasauliui, keliaujantis, kuriantis, šeimos ir draugų apsuptyje gyvenimu besidžiaugiantis menininkas.
Liaudies meistrė, kūrusi žaislus vaikams, vėliau tapusiais jos knygelių herojais, sovietmečiu ypatingai išgarsėjo – jos knygos išverstos į rusų, čekų, lenkų ir kitas kalbas išpopuliarėjo visose Sąjungos šalyse. Stasė Samulevičienė tapo vienintele lietuvę, apdovanota vaikų įsteigtu „Šypsenos“ ordinu, skirtu už nuopelnus vaikams. Tačiau pripažinimas ir populiarumas menininkės nesugadino – gyvenime, kaip ir savo kurtuose vaikiškuose pasakojimuose, ji buvo nuoširdi, atvira ir mokė visus – vaikus ir suaugusiuosius – gerumo. „Svarbiausia užaugti geru žmogumi“ – to vaikus mokė S. Samulevičienė, to paties palinkėjo ir šeimos draugė Danutė Marcinkevičienė į renginį susirinkusiems R. Samulevičiaus gimnazijos auklėtiniams. Stasės Samulevičienės sukurtą šilumą galima pajusti ir atnaujintoje ekspozicijoje, kur lankytojus pasitinka pilnas kambarys menininkės siūtų pūkuotukų, minkštų šuniukų ir mistinių padarėlių, žvelgiančių nuo sienų, spintų, palangių, lentynų. Tam, kad vaikai ir suaugusieji iš Samulevičių namų parsineštų dalį to gerumo ir į savo namus, kiekvienam atėjusiam siūloma pasisiūti po savo mistinį gyvūnėlį – „šlamutį“ – tokį, kokiais savo svečius kadaise apdovanodavo pati S. Samulevičienė.

Ateities planai
Samulevičių sodybos aplinkos sutvarkymas ir ekspozicijos atnaujinimas – tai tik keletas iš pirmo žvilgsnio matomų projekto rezultatų. Dalis techninių darbų dar laukia pavasario. Sutvarkius kultūrines erdves, planuojama orientuotis į naujas veiklas. Jau praeitais metais, vykdant projektą, sodybos kieme vyko tarptautinis menininkų pleneras bei savaitės trukmės senųjų amatų stovykla – tikimasi, kad šių renginių tęstinumas nenutrūks ir jie taps gražia tradicija. Samulevičių sodybos ekspozicija po truputį užkariauja ir virtualią erdvę – suskaitmeninta nemaža dalis eksponatų, sukurtas naujas, memorialinei sodybai skirtas internetinis puslapis (www.samuleviciai.lt) bei atnaujintas Jonavos krašto muziejaus tinklalapis (www.jonavosmuziejus.lt). Atšilus orams, bus intensyviau rengiamos ekskursijos, organizuojamos atvirų durų dienos. Tikimasi, kad unikali nauja S. Samulevičienės žaislų gamybos edukacinė programa pritrauks tiek jonaviečius, tiek iš toliau atvykusius miesto svečius ir visų apsilankiusiųjų namuose apsigyvens gerumu besidalijantys „šlamučiai“.

EnglishLithuanianRussian