„Misija Sibiras’16“ pristatymas muziejuje


„Misija Sibiras‘16“: lietuvių nuotykiai už poliarinio rato

Jonavos krašto muziejuje apsilankęs projekto „Misija Sibiras‘16“ dalyvis Arnas Zmitra pristatė šių metų ekspediciją – papasakojo apie misijos dalyvių nuotykius, žygdarbius ir vargus už poliarinio rato bei Igarkoje sutiktus draugiškus savo tėvynės nepamiršusius lietuvius.

Daugiau nei kelionė
Jau dešimtmetį vykstantis pilietiškumo projektas „Misija Sibiras“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip egzotiška, kupina nuotykių jaunuolių kelionė po šiaurės platybes. Tai kur kas daugiau – patikina šių metų „Misijos Sibiras“ dalyvis Arnas. Tuo labai greitai buvo galima įsitikinti iš nuoširdaus vaikino pasakojimo. Dalyviams – tai užsispyrimo ir valios išbandymas, o visuomenei – priminimas apie mūsų istoriją, praeitį ir pamatines vertybes.
Per visą projekto istoriją, jau sutvarkyta 130 kapinių. Tačiau projekto tikslai nesibaigia vien tuo. Grįžę iš misijos jaunuoliai važinėja po visą Lietuvą, pasakodami apie savo patirtis – kaip ir šį kartą Jonavoje. Tokių pristatymų jau surengta virš 1000. Svarbu visuomenei priminti, kodėl vyko šie skaudus tautai įvykiai, jų priežastis ir pasekmes. Žmonės buvo tremiami dėl įvairių priežasčių: „kaip pasakojo viena tremtinė – jų šeimos pavardė tiesiog sutapo su partizanų, todėl palaikė giminėmis.“ – prisimena Arnas iš susitikimų su tremtiniais. Į pristatymus susirenka tiek jaunimas, tiek vyresnieji – patys buvę tremtiniai. Jaunimui, nepatyrusiam okupacinių priespaudų, būtina suprasti tą sunkų mūsų tautai istorijos etapą, o vyresnieji dažnai gražinami į prisiminimus – jiems įdomu pamatyti, kaip atrodo šios atšiaurios vietos dabar, šiuolaikinio jaunimo akimis, svarbu pajusti, kad jų istorija yra nepamirštama.
Viena iš akcijų, kuriuose dalyvauja „Misija Sibiras“ projekto dalyviai – birželio mėnesį vykstantys pirmųjų trėmimų minėjimai. „Šiemet per 25 val. perskaitėme visas, virš 20 tūkstančių tremtinių, ištremtų 1941 pavardes, taip įprasminant jų atminimą. Tarp susirinkusių atsirado vienas vyras, kuris išgirdęs pavardę pasakė – „Ką tik perskaitėte mane.““ Kryždirbystė taip pat neatsiejama apmokymų dalis – visi dalyviai prieš išvykdami apmokomi padaryti kryžius, kad galėtų juos gaminti vietoje iš vietinės medienos.

Dalyviu gali tapti bet kuris
Taip, užpildyti dalyvio anketą gali tikrai bet kuris Lietuvos gyventojas, tačiau praeiti atranką nėra parasta. Vien šiais metais sulaukta 800 anketų, o norinčiųjų dalyvauti skaičius per dešimt metų siekia 11 tūkstančių. Iš jų atrenkami 75 kandidatai bandomajam žygiui, per kurį tenka įveikti 50 km su įvairiomis užduotimis. Taip dalyviai išbandomi, ar bus pasirengę susidoroti su įvairiausiai iššūkiais ekspedicijos metu, kurie tikrai neišvengiami. Žygio metu pasimato, kaip ekstremaliose situacijose reaguoja keliautojai. Galiausiai suformuojama 15 savanorių komanda, kuri vyksta į dviejų savaičių ekspediciją.
„Misijos Sibiras“ dalyvis atskleidė jaunimui, kokių savybių reikia, norint būti atrinktam iš begalės kandidatų ir patekti į šį trumputį sąrašą. Svarbiausia – didelis noras, ryžtas ir sugebėjimas dirbti komandoje. Pasitaikė ir tokių dalyvių, kurie jau kelintus metus iš eilės dalyvavo bandomuosiuose žygiuose, kol galiausiai pavyko patekti tarp 15 laimingųjų. Tad svarbu nepasiduoti po pirmosios nesėkmės. Dažnai klaidingai manoma, kad tai tik jaunimui skirtas projektas. Arnas patikina, kad amžiaus cenzo nėra – tiesiog dar niekada nebuvo sulaukta norinčiųjų dalyvauti senjorų anketų, o jiems pretenduoti į misijos dalyvius tikrai nėra draudžiama.

Amžino įšalo žemėje

Šių metų ekspedicijos tikslas – Igarka. Tai miestas už poliarinio rato, amžino įšalo žemėje. 1948 būtent į šį kraštą dundėjo pilni lietuvių traukiniai, čia iki šiol išlikusios didžiausios lietuvių tremtinių kapinės. Iš pačios Igarkos šiuo metu visiškai nieko nebelikę – atrodo, kad tai visiškai užmirštas miestas, kuriame atsidūręs nusikeli keliais dešimtmečiais į praeitį. Iki šiol ten zuja sovietiniai automobiliai. Senoji Igarka, kurioje įsikūrė tremtyje atsidūrę lietuviai jau sunykusi – dabar žmonės gyvena 6-7 deš. pastatytoje Naujoje Igarkoje, kurios pirmasis daugiabutis ir iškilo ant senųjų kapinių.
5500 kilometrų – tai skaičius, kurį gali suvokti tik įveikęs tokį kelią. Misijos dalyviai važiavo traukiniu, skrido ne vienu lėktuvu. Sukorus tiek kilometrų atsiveria visai kitas pasaulis, su amžinuoju įšalu ir nesibaigiančiomis vasaros naktimis. Ekspedicija vyko liepos mėnesį – tuo metu už poliarinio rato visiškai netemsta, kas diktuoja visiškai kitokį, savitą gyvenimo ritmą. Nors vasarą lauke laikosi daugiau nei 20 laipsnių temperatūra, atkasus keliasdešimt centimetrų, pasimato ledas. Šildymo sezonas amžino įšalo žemėja trunka 10 mėnesių per metus – nuo rugpjūčio galo iki birželio galo.
Kadaise Igarkoje buvo antra pagal dydį Sovietų Sąjungoje medienos perdirbimo įmonė, o dabar, šiam fabrikui bankrutavus, nebuvo įmanoma rasti nė vieno medžio kryžių gamybai. Teko medieną atsiplukdyti iš Krasnojarsko. Miestas pritaikytas 20 tūkst. gyventojų, o dabar ten gyvena tik 5 tūkstančių, iš kurių tik 500 vaikų – jaunimas masiškai migruoja į didžiuosius Rusijos centrus ir palieka Igarką.
Vos atvykusius lietuvius, vietiniai labai aiškiai perspėjo „Saugokitės meškų.“ Misijos dalyviams buvo pravestas visas instruktažas, ką daryti susidūrus su šiuo gyvūnu, kas irgi visiškai ne kasdienė patirtis. Svarbiausia nebijoti, nebėgti ir meškos akivaizdoje elgtis ramiai, kas turbūt sunkiai įsivaizduojama atsidūrus tokioje situacijoje. Buvo net atveju praeitą vasarą, kad meškos ateidavo į pačią Igarką, jas turėjo net policija su šautuvais jas vyti iš miesto. O įsikūrus stovyklą pamiškėje rizika susidurti su šiais miškų valdovais dar labiau išauga, kas kasnakt suteikė nemažą dozę adrenalino ekspedicijos dalyviams.

Didžiausios tremtinių kapinės – kur jos?
Jaunimui pasirengus nuoširdžiai dirbti visas likusias ekspedicijos dalis ir pagaliau atvykus į vietą, kur tikėjosi išvysti daugiau nei hektarą užimančias lietuvių kapinės, šokiravo vadovo pasakymas „Dabar eisime ieškoti kapinių“. Šioje vietoje sužėlęs miškas, kuriame įsižiūrėjus galima pamatyti viena kitą pakrypusį kryželį. Nuo šio vaizdo apima bejėgiškumo jausmas – ką įmanoma per tokį trumpą laiką su minimaliais darbo jėgos ištekliais ir vos keliais įrankiais padaryti; kaip šį mišką vėl paversti kapinėmis – lietuvių tremtinių atminimo vieta. Netgi oficialiuose dokumentuose kapinės nebėra žymimos, o šį teritorija laikoma mišku.
Atsigavę po pirminio šoko, visi kibo į darbą: vaikinai kapojo didžiuosius medžius, o merginos rovė krūmus. Pagrindinis tikslas buvo atverti kapinių plotą, siekiant priminti apie ten palaidotus žmones. Per kiek daugiau nei savaitę jaunuoliai ne tik pastatė devynis naujus kryžius, bet ir sutvarkė senuosius. Dalį jų teko traukti iš kapinių viduryje atsivėrusios pelkės.

Neišdildomi ekspedicijos įspūdžiai
Arnas neslepia – ekspedicijoje buvo visko – ir nusivylimų, ir pervargimų, ir netgi traumų. Baisiausia tokioje nuo civilizacijos nutolusioje vietoje patirti rimtą traumą, kuomet staigiai gali prireikti medikų pagalbos. O taip ir nutinka, kai didelio fizinio krūvio išsekinti jaunuoliai paskutinėmis dienomis skubėdami kuo daugiau nuveikti, per neatsargumą ar nuovargį padaro skaudžių klaidų. Pats Arnas iš misijos „parsivežė“ randą nuo kirviu pasidarytos kirstinės žaizdos kojoje. Nors šis nelaimingas nutikimas tuo metu visus labai išgąsdino, pats vaikinas dabar jį prisimena su šypseną, kaip smagų nuotykį, pasivažinėjimus po vietos ligonines iš sovietmečio užsilikusiu greitosios pagalbos „viliuku“. Ligoninėje, kaip ir miestelyje, dalyvis buvo sutiktas labai šiltai ir su dideliu susidomėjimu.
Misijos metu buvo gyvenama ir miegama, einama pasivaikščioti pačiose kapinėse. Stovyklavietė buvo įkurta 50 m nuo kapinių, dėl karščio dauguma miegodavo lauke, po atviru dangumi, tik su tinkleliu nuo uodų, nes uodai neatsiejami gyvenimo šiaurėje palydovai, kurių negali atsiginti.

Lietuvius gelbėjo vietinių dosnumas
Baigdamas pasakojimą apie šių metų misiją Arnas paminėjo labai daug prie sėkmingo lietuvių tikslų įgyvendinimo prisidėjusius vietinius Igarkos gyventojus. Jau pirmąjį vakarą Igarkoje misijos dalyviams pasisekė netikėtai sutikti lietuvę, pragyvenusią ten didžiąją gyvenimo dalį. Tik sulaukusi brandaus amžiaus ji sugrįžo į Lietuvą ir po beveik dviejų dešimtmečių vėl atkeliavo į savo tremties vietą aplankyti artimųjų kapų. Ji ir supažindino su kitais Igarkoje gyvenančiais lietuviškų šaknų turinčiais tremtinių palikuonių.
Pirmosiomis dienomis atvykėliai buvo sutikti labai šaltai – kaip svetimšaliai keistuoliai su savo nesuprantamais „išmislais“. Tačiau po kelių dienų pastebėjus neblėstantį jaunuolių ryžtą siekti savo tikslų, gyvenant atšiauriomis tundros sąlygomis, vietiniai pajuto jiems pagarbą ir ėmė siūlyti visokeriopą pagalbą. „Reakcija buvo tokia: Atvažiavo 16 „trenktų“ lietuvių, išėjo gyventi į kapines, kur nėra nei geriamo vandens, nei nusiprausti, pilna uodų ir neišlenda – nei antrą, nei trečia, nei ketvirtą dieną.“ Tai sukėlė ne tik vietinių susidomėjimą ekspedicijos dalyviais bet ir savotišką pagarbos jausmą. Labai greitai visas miestelis ėmė siūlyti savo pagalbą: vienas vyras pasišovė kasdien vežioti geriamą vandenį iš už keliasdešimties kilometrų buvusio šaltinio; pardavėja pradžioje pykusi dėl keistų lietuvaičių įgeidžią, labai greitai persimainė ir šiems atėjus į parduotuvę, praskirdavo kitus pirkėjus bei užleisdavo be eilės.
Būtent prie parduotuvės, kur nuolat ateidavo pasipildyti savo atsargų dalyviai, ir virė įdomiausias miestelio gyvenimas. Ekspedicijos dalyviams pavyko susidraugauti su pradžioje kiek grėsmingos išvaizdos pasirodžiusiais jaunuoliais – vietiniais vadeivomis, kurie ypatingai susidomėjo atvykėlių tikslais, o prisiminę savo lietuviškas šaknis, prašė papasakoti apie lietuviškus papročius, netgi klausinėjo, kokia turėtų būti būsimosios nuotakos ir vaikų pavardės pagal lietuviškas tradicijas. Atsidėkodami jie ne tik saugojo lietuvius nuo nemalonių incidentų, bet ir savo pažinčių pagalba padėjo greičiau gauti kryžiams statyti reikalingos medienos, kas labai prisidėjo prie sėkmingo misijos įgyvendinimo.

Versija neįgaliesiems