Jonavos krašto istorijos pėdsakai už Atlanto

Šiemet Jonavos krašto muziejus įgyvendino dar vieną Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuojamą Jonavos istorijos tyrinėjimo projektą, kurio metu aplankyti Jungtinėse Amerikos valstijose iš Jonavos kilusių lietuvių ir žydų šeimos, lietuviškų organizacijų būstinės, o Jonavai svarbi istorinė medžiaga rinkta JAV didžiųjų miestų bibliotekose ir archyvuose. Projekto metu surinkta istorinė medžiaga ir iš anglų kalbos išversta istorinėmis fotografijomis iliustruota Jonavos žydų prisiminimų knygos dalis prieinama muziejaus internetinėje svetainėje.

Ką bendro turi nedidelis vidurio Lietuvos miestas su galingiausia pasaulio valstybe? Ieškoti šių istorinių sąsajų paskatino nuolat atvykstantys savo šaknų ieškoti Amerikos žydai, kurių tėvai ar seneliai prieš gerą šimtmetį paliko Jonavą ir daugiau čia nebegrįžo. Surinkti senųjų Jonavos žydų pasakojimai slepiasi nedidelio tiražo anglų arba hebrajų kalba parašytuose leidiniuose, saugomuose pagrindinėje Rytų Europos žydų istorijos šventovėje – Niujorko viešojoje bibliotekoje. Didžioji dalis iš Rytų Europos, įskaitant ir Lietuvą, bėgusių žydų kūrėsi Niujorko priemiestyje Brukline, kuris iki šiol yra vienas pagrindinių iš Europos kilusių žydų kultūrinių centrų. Dalis svarbios istorinės medžiagos į Jungtines valstijas išvežta nuo karo ir sovietinės okupacijos ten priedangą radusios Lietuvos aukštuomenės ir inteligentijos. Tad, skirtingai nei pernai, lankant Izraelyje gyvenančias senųjų jonaviečių šeimas, nutarta neapsiriboti žydų paveldu, o aplankytos ir lietuviškų bendruomenių organizacijų būstinės.
Tradicijos išlieka
Į Šiaurės Ameriką didžiausia emigracija vyko pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje, kai dar nebuvo įsigalėjusios sionistinio judėjimo idėjos ir dauguma Jonavos bei visos Lietuvos žydų bėgo nuo carinės priespaudos, Pirmojo pasaulinio karo negandų, ar tiesiog ieškodami ekonominio gerbūvio. Būtent iš čia į senąją Jonavos pašto stotį atkeliaudavo laiškai su čekiais, skirti paremti Jonavoje likusius šeimos narius. Ypatingai šią migraciją paskatino Didysis žydų išvarymas Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai caro įsakymu, vakariniuose imperijos pakraščiuose gyvenę žydai prievarta išgabenti į Rusijos gilumą, apkaltinus juos dėl imperijos nesėkmių fronte ir koloboravimu su vokiečiais. Tuomet carinėje priespaudoje gyvenusiems žmonėms Amerika atrodė kaip neribotų galimybių šalis.
Ar sunku tokioje kosmopoliškoje aplinkoje išsaugoti tradicijas? Būtent aplink tvyranti įvairovė ir padeda išlaikyti savas vertybes šeimos ar bendruomenės viduje. Kasdien įprastus darbus dirbantys, įprastuose namuose gyvenantys, Amerikos žydai pareigingai laikosi kašruto taisyklių, švenčia judėjiškas šventes, šeštadieniais lanko sinagogą. Apskritai tradicija ir religija Jungtinėse valstijose vaidina ypatingą vaidmenį, o religinės bendruomenės yra be gali stiprios. Niujorko priemiestyje gyvenanti Ričardo Friedmano šeima iki šiol naudoja močiutės iš Jonavos atvežtas šabo žvakes ir apeiginius indus, kas yra brangiausia sąsaja su senelių gimtine.

Nemažiau savo tradicijas puoselėja ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Kadangi į šią „svajonių šalį“ lietuviai plūsta jau antrą šimtmetį, sunku lyginti skirtingų kartų emigrantus, bet reikia pripažinti, kad kiekviena karta lietuvybę saugo savaip. Lygiai taip pat, kaip ir Jonavos žydai, pirmoji lietuvių banga atvyko XIX-XX a. sandūroje iš nuskurdintos carinės imperijos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukę politiniai pabėgėliai, kurie ir sudarė tvirčiausią lietuvių bendruomenės branduolį bei puoselėjo Nepriklausomos Lietuvos idėją per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius, realiais darbais prisidėdami prie diplomatinių ryšių su Vakarais užmezgimu ir tautos dvasios palaikymo. Tarp jų būta ir iš Jonavos rajono kilusių dvarininkų, aukštuomenės atstovų, intelektualų. Ši lietuvių šviesuomenė tradiciškai kūrėsi Čikagoje, kurioje iki šiol veikia didžiuliai, kelių aukštų lietuvių bendruomenės namai ir pagrindinis išeivijos lietuvių archyvas.
Kituose Amerikos miestuose taip pat aktyviai veikia lietuvių bendruomenių namai, šokių ir koncertų salės, lietuvišką paveldą globojantys muziejai, kavinės su tradiciniais lietuviškais gėrimais ir užkandžiais. Kai kuriuose Valstijų didmiesčiuose itin gausios lietuvių bendruomenės – ten net yra susiformavusios atskiros lietuviškos miestų dalys, kaip pavyzdžiui Baltimorėje, kur galima pasivaikščioti po lietuvišką parką, puoštą tradiciniais kryžiais ir koplytstulpiais.

Jonavos nepamiršo
JAV gyvenantys litvakai savo kilmės neslepia – atvirkščiai – ją itin didžiuojasi. Tačiau su šia šalimi susijusius prisiminimus gaubia dvejopi jausmai. Apie senąją Jonavą iš čia kilę žydai kalba kaip apie praprastąjį rojų. Nepaisant visų carinės valdžios sukeltų negandų, tai buvo vieta, į kurią visada norėdavosi grįžti, nes tai buvo daugiau nei namai: šiame krašte buvo vertinamas žmogus, o santykiai tarp kaimynų šiltesni… iki Antrojo pasaulinio karo, po kurio viskas pasikeitė.
Nors Jonava paliko ryškius prisiminimus iš jos kilusių žmonių atmintyje, išgyvenę holokaustą, jie beveik nešnekėjo apie šį kraštą dėl vienos paprastos priežasties – čia nacistinės okupacijos metu buvo išžudytos jų šeimos, sugriauti namai ir sunaikinta viskas, kas jiems brangu. Patyrusiems šiuos baisumus į Lietuvą grįžti nesinorėjo, o šeimos nariams apie gimtąjį miestą užsimindavo tik fragmentiškai, bet su smalsumą žadinančią nostalgija.
„Niekada nenorėjau grįžti į Lietuvą. Net kai mano vyras, dirbantis tarptautinėje firmoje, buvo siunčiamas į Lietuvą ir mane kvietė kartu, stengiausi to išvengti, kaip įmanydama. Galiausiai likimas privertė atvažiuoti. Ir blogiausia tai, kad iškart pamilau šitą kraštą…“ – pasakojo Kauno gete gimusi litvakė.
Labai panaši buvo ir kitos – visą gyvenimą Izraelyje bei JAV praleidusios Lietuvos žydų dukters reakciją. Paklausus, kuri iš šių dviejų šalių mielesnė, ji nusišypsojo ir atsakė: „Lietuva.“ Lietuva – buvo tas kraštas, kurį visada idealizuodavo mama, kad ir kiek ten blogio būtų nutikę. Užteko vienintelio apsilankymo, kad pajustų, kodėl šis kraštas mamai kelia tokią nostalgiją: „Jūs patys nesuprantate, kokį grožį turite.“
Kitokia Jonava
Iki pat Antrojo pasaulinio karo Jonavos apylinkėse klestėjo bajoriškoji kultūra, o Jonavos miestas buvo vienas iš pagrindinių vidurio Lietuvos prekybinių miestelių, kuris, kaip rašoma tarpukario spaudoje – tiesiog skendėjo žydiškose tradicijose. Po Antrojo pasaulinio karo miesto veidas visiškai pasikeitė – tiek siauras akmenimis grįstas gatveles taisyklingais sovietinių daugiaaukščių kiemais, tiek atsikrausčius visai kitiems gyventojams iš visai kitų Lietuvos kampelių. Nedaug, kas prisimena, kaip atrodė senoji Jonava, grįstomis senamiesčio gatvėmis ir mažomis gatvelėmis, išsiraizgiusiomis tarp jų.
„Kol nebuvo autobusų, Vilija kursuodavo garlaiviai. Keliautojai mėgaudavosi kraštovaizdžiu. Laivai transportuodavo plytas iš Perevozniko, Mairovičiaus ir Riklio plytinių į Kauną. Lentos iš „Kemach“ būdavo gabenamos dideliais laivais į Tilžę. Šabo dienomis jaunimas plaukiodavo mažais laiveliais ir dainuodavo siono dainas, pritardami mandolinomis. Jie mėgdavo maudytis, ypač užutekio paplūdymyje, tarp gluosnių. Perskio namelis ten buvo. Kai kurie demonstruodavo savo gabumus, įvairiais būdais plaukdami į kitą upės pusę. Kartais vykdavo ilgiausio panėrimo konkursai… „
„Čia gatvėlė, kur šviesios atminties Silmanas gyveno. Krepšinio žaidėjas Berka Rikles irgi čia gyveno. Mes laukdavome jo prieš varžybas, kad suteiktų mums garbę panešti jo daiktus. Mes laipiodavome per žemus daržinių ir arklidžių stogus žaisdami slėpynių ar imituodami karus. Čia maža galanterijos parduotuvė, kur mes dažniausiai apsipirkdavome pas Blumą Auksinį, kurio močiutė buvo praminta „Bluma vagilka“, nes visada apskaičiuodavo savo naudai. Tačiau mama visada sakydavo, kad parduotuvės savininkas turi būti vagis, nes kitaip negalės parduoti į skolą.“
„Mūsų gatvėje buvo dar vienas šulinys, šalia trečiojo namo – gojams priklausantis šulinys uždarame kieme su sarginiu šunimi. Aš eidavau ten atsinešti vandens. Nuo vaikystės bičiuliavausi su jų dukra ir šunimi. Mano tėvas apie tai nežinojo. Mama apsimetė nežinanti: „Na ir kas, kad jie gojai – negi jų vanduo nekošerinis?“
Pesach jau buvo netoliese ir mano krikščionė draugė laukė macų. Ji taip pat turėjo daug klausimų: Kodėl žydai netiki Jėzumi? Nors jis myli kiekvieną. Ar tiesa, kad kai kas nors pamato rabiną, turi užsičiaupti, nes kitaip iškris dantys… Kai aš jai pasakiau, kad mes tą patį kalbame apie kunigą, ji nustebo: „Kodėl? Jis gi toks geras…“
Taigi, mes priėjome išvados, kad Dievas visiems yra vienodai geras, tik žmonės būna blogi. Tai susiskirstymas į žydus ir krikščionis, lietuvius ir lenkus sukelia karus… Mūsų slapta draugystė truko iki karo pradžios.“
Tai tik keletas ištraukų apie miestą, kurio nebėra… Gal čia gyvenusių jonaviečių autentiškos patirtys ir pasakojimai padės pajusti senąją miesto dvasią. Vykdant projektą į lietuvių kalbą buvo išversta dar viena dalis 1972 m. Tel Avive išleistos pasakojimų apie žydiškąją Jonavą knygos dalis, virtuali galerija papildyta trimis dešimtimis čia gyvenusių jonaviečių nuotraukų, o Niujorko viešojoje bibliotekoje suskaitmeninti nauji pasakojimai apie Jonavą prisidės prie išsamesnių miesto istorijos tyrimų. Tikimasi, kad dvejus metus rinkta istorinė medžiaga apie ikikarinį Jonavos štetlą kitais metais pasirodys solidaus leidinio pavidalu, o kol kas visą tai galite rasti, skaityti ir parsisiųsti muziejaus internetinėje svetainėje. Neturinčių galimybės naudotis internetu, popierinės tekstų ir fotografijų kopijos lauks muziejuje. Nepraleiskite progos bent mintimis paklaidžioti po senąją Jonavą!

RENATA KILINSKAITĖ

Versija neįgaliesiems