Jonavoje – pažintis su religinėmis bendruomenėmis

Jonavos krašto muziejaus organizuotuose Europos paveldo dienų renginiuose jonaviečiai susipažino su mus supančiomis religinėmis bendruomenėmis. Rugsėjo 16 d. muziejuje atidaryta visą mėnesį veiksianti Jonavos rajono maldos namų fotografijų paroda, o sentikių dvasininko bei religijotyrininko paskaitas vainikavo ekskursiją po rajoną, kurios metu renginio dalyviai turėjo galimybę apsilankyti skirtingų religinių bendruomenių maldos namuose.

Kadaise didžiausias sentikių centras buvo prie Jonavos

Rugsėjo 16-18 d. visoje Lietuvoje 23- iąjį kartą vyko Europos paveldo dienos. Šiemet jos buvo skirtos bendruomenėms bei siekė pabrėžti bendruomenių vaidmenį, išsaugant ir puoselėjant kultūros paveldą. Jonavos krašto muziejus pasiūlė atkreipti dėmesį į labai gausią Jonavos rajono religinių bendruomenių įvairovę ir jų paveldą, tad su LR Kultūros paveldo departamento ir rajono savivaldybės parama penktadienį pristatė visuomenei rajono maldos namų parodą, mitus apie religines bendruomenes paneigiančias specialistų paskaitas bei ekskursiją, kurios metu jonaviečiai turėjo proga pamatyti kitų religinių bendruomenių namus ir susipažinti su pagrindiniais šių šventyklų ir bendruomenių centrų bruožais, ritualinėmis praktikomis.

Muziejaus renginiai prasidėjo nuo Lietuvos cerkvės Aukščiausiojo pirmininko pavaduotojas Sergij Krasnopiorov viešos paskaitos „Sentikiai ir jų tradicijos“. Prie Jonavos įsikūrusioje Rimkų cerkvėje religines apeigas vedantis sentikių dvasininkas pažymėjo, kad XIX a. – XX a. pradžioje būtent čia buvo didžiausias sentikių centras Lietuvoje.
Iš Rusijos gilumos į Lietuvą, o kartu ir Jonavos apylinkes sentikiai pradėjo plūsti XVIII a. pab., prasidėjus valdžios represijoms.

Sunaikinus Degučių vienuolyną, sentikių centras persikėlė būtent į Rimkus. Mūrinė Rimkų cerkvė iki šiol yra viena didžiausių sentikių šventovių Lietuvoje. Kadaise čia būta apie 2000 parapijiečių, kurių didžioji dalis apleido šią vietovę po dviejų pasaulinių karo bei sovietmečiu prasidėjusio nuosmukio. Dabar Rimkų sentikių bendruomenę sudaro apie 1000 tikinčiųjų, o į mišias reguliariai ateina 200-300 žmonių. Oficialiais duomenimis Lietuvoje yra 50 000 sentikių, bet praktikuojančių gerokai mažiau.

Nors istoriniai duomenys liudija, kad pirmieji sentikiai Lietuvoje įsikūrė prieš 300 m., manoma, kad jų būta žymiai anksčiau – 14 a. minimi čia gyvenę šventieji, kurie buvo nukankinti ir palaidoti Vilniuje šv. Dvasios vienuolyne.
Dvasininkas atskleidė pagrindinius sentikių bendruomenės papročius: vaikai auklėjami pagal senas tradicijas – sentikiams svarbu tradicinis mokymas, kai vaikai mokosi iš suaugusiu; taip pat jie turi savitą iš 6 namų sudarytą giedojimo būdą pamaldų metu. Sentikių bendruomenėje nėra religinės hierarchijos ir jie pripažįsta tik du pagrindinius sakramentus – krikštą ir išpažintį. Skirtingai nuo katalikų tradicijų, dvasininkai gali turėti šeimą, bet tuoktis gali tik vieną kartą. Nors pasninko laikosi net 200 dienų per metus, šventikas pabrėžia, kad per religinį pasninką svarbiausia melstis, o ne nevalgyti. Sentikiai šventina vandenį tik vieną kartą metuose – per Dievo krikštynas (Tris karalius). Įdomiausia, kad pašventintas vanduo visus metus nesugenda, nesurūgsta – tai tikras stebuklas.

Lietuvos sentikiai palaiko draugiškus santykius su kitų šalių sentikių bendruomenėmis – nuolat vyksta suvažiavimai. Didžiausia pasaulyje sentikių bendruomenė yra Rygoje, o Lenkijoj jų net keturios.

dsc03347

Pažįstame ne visas krikščioniškas bendruomenes

VDU ir VU dėstytojas dr. Valdas Mackela paskaitoje „Religinės bendruomenės Jonavos rajone: praeitis ir dabartis“ pristatė tradicines ir netradicinėmis laikomas Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes, paneigdamas kai kuriuos mitus apie mažiau žinomas, dažnai vienu primityviu žodžiu – „sektomis“ įvardijamas bendruomenes.

Anot religijotyrininko, Lietuvoje vyrauja trys pagrindinės krikščionybės srovės: rytų krikščionybė su labai puošniomis bažnyčiomis; dogmomis ir normomis apribota katalikų bažnyčia su griežta liturgine tvarka, sunormintomis maldų formomis ir dvasininkams privalomu celibatu. Trečioji grupė – mažiau žinomas protestantiškos bendruomenės. Protestantai visada vaikšto su šventuoju raštu – patys jį skaito, analizuoja, cituoja. Pastorius tik komentuoja šventą raštą, meldžiasi savais žodžiais, ne konkrečiomis maldomis, „kalbasi su dievu“, kaip ir sentikių bažnyčioje nėra religinės bendruomenės hierarchijos.

Kitais metais bus švenčiamas reformacijos jubiliejus – būtent prieš penkis šimtus metų, 1517 m. M. Liuteris paskelbė savo tezes, nuo kurių prasidėjo didžiausi konfliktai vakarų krikščionybės istorijoje. Jonavos apylinkėse buvo vienas didžiausių reformacijos centrų – Žeimiai, Kulva ilgai išlaikė svarbių statusą, prilygstantį Šiaurės Lietuvos ar Rytprūsių miestams. Būtent reformacija paskatino švietimo, raštijos, aukštojo mokslo pradžią Lietuvoje. Evangelikų reformatų bendruomenė ir dabar yra Jonavoje. Už Jonavos filiją atsakingas žymus visuomenės veikėjas, protestantų dvasininkas Tomas Šernas.

Dar įdomesnė protestantų bendruomenė yra baptistai, kurie teigia, kad krikštas turi būti sąmoningas veiksmas ir krikštijami tik suaugę. Jie taip pat meldžiasi laisva forma, dažnai net neturi maldos namų, renkasi salėse ar kitose patogiose bendruomenės susibūrimui erdvėse. Kita labai panašaus pobūdžio bendruomenė – evangelikai krikščionys, kurie kadaise vadinosi „Tikėjimo žodžiu“, bet iš Jonavos ši bendruomenė buvo išvyta. Dabar persivadinę į krikščionis evangelikus jie vis dar egzistuoja. Jie taip pat užsiima gerais visuomeniniais darbais, savanoryste. Jonavos kultūros centre renkasi ir adventistai – dar viena krikščionybės atšaka, teigianti, kad reikia švęsti šeštadienius, o ne sekmadienius. Be visa ko, jie itin propaguoja ir sveiką gyvenimo būdą bei tiki greitu Kristaus sugrįžimu.

Evangelikų reformatorių bendruomenių būta ir kitose Jonavos rajono vietose, pavyzdžiui, Upninkuose. Tai, kuriai religinei bendruomenei save priskirdavo tikintieji dažniausiai priklausydavo nuo žemių valdytojų, dvarininkų, net būdavo sakoma: „Kieno valdžia, to ir religija“. Dabar krikščioniškos bendruomenes dažnai meldžiasi kartu – tai itin akivaizdu mažesniuose gyvenvietės, kaip pavyzdžiui Užusaliuose, kur dažnai sentikių ir stačiatikių pamaldos vyksta kartu, o šalia buriasi ir katalikų bendruomenė.

Ne bijoti, o pažinti!

Kaip pažymėjo dr. Valdas Mackela, yra ir nekrikščioniškų religinių bendruomenių, Lietuvoje gyvenančių nuo seniausių laikų. Dabar dažnai iš neigiamos pusės žiniasklaidoje nušviečiami musulmonai yra viena seniausių Lietuvoje gyvenančių religinių bendruomenių – karaimai ir totoriai čia įsitvirtinę nuo LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų. Mokslų daktaras pabrėžia, kad tai ir pati taikiausia religinė grupė, su kuria Lietuvoje niekada neturėta konfliktų.

dsc03340

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje nuo seno buvo paplitę žydai. Lietuvoje šios etninės grupės istorija sudėtinga ir labai prieštaringa – tokių vertinimų pasitaikydavo ir dominuojančios religinės bendruomenės – krikščionių – tarpe. Kai kurios žydų bendruomenės būdavo gana uždaros, su savitais papročiais ir neįprastomis aplinkiniams praktikomis, todėl mistifikuojamos, apie juos sklandydavo realaus pagrindo neturintys gandai. Ir dabar lietuvių Užgavėnių papročiai pajuokiami visame pasauly. Juk tradiciškai per šią šventę persirengiama žydais, čigonais, ožiais, velniais, raganom. Tai yra tais, kurių labiausia bijoma, o bijoma, nes nepažįstama. „Anksčiau nesuprantami buvo žydai, protestantai, dabar – musulmonai.“ V. Mackela siūlo ne juos smerkti ar jų baimintis, o atvirkščiai – susipažinti. Pažintis su kitomis religinėmis bendruomenėmis padėtų praplėsti akiratį ir išsklaidytų kai kuriuos neteisingus išankstinius įsitikinimus. Lietuvoje yra išlikę net musulmoniškų kaimų, kaip pavyzdžiui, 40 totorių kaimas prie Vilniaus.

Kartu su kolegomis, religijotyrininkas yra įkūręs internetinį puslapį religija.lt., kur teikia objektyvią informaciją apie religines bendruomenes. „Sektos“ – būtent taip įvardijamos netradicinės, neseniai Lietuvoje atsiradusios ar uždaros religinės bendruomenės. Šis žodis dažnai kelia neigiamas asociacijas. „Pasitaiko, kad kreipiasi žurnalistai, prašydami papasakoti apie sektas. Paklausus, kurios būtent domina, atsako, kad „pačios baisiausios“. Tai tos, kurios verbuoja žmones, atima pinigus, išveža dirbti į užsienį… Tokių nėra“ – teigia lektorius. Vėlgi šį baimė kyla iš naujų religinių bendruomenių nepažinumo.

Sekmininkai, baptistai, metodistai, Jehovos liudytojai, suvienijimo bažnyčia, krišnaistai, budistai – tai Lietuvoje jau žinomos, bet dar ne visai įsitvirtinusios bendruomenės, į kurias dažnai žiūrima įtariai. „Kartą musulmonas nuėjo į katalikų bažnyčią, tada jo paklausė, kaip patiko. „Nepatiko – atsakė tas – nes kunigas geria ir kitiems neduoda.“ – juokauja lektorius. Tai parodo, kaip mums įprastos religinės praktikos gali būti nesuvokiamos kitiems.

dsc03352

Ekskursijos po rajono maldos namus

Kaip paaiškėjo paskaitos metu, jau pačiame mieste galima priskaičiuoti apie dešimtį religinių bendruomenių, dar daugiau jų rajone. Ekskursiją pradėjome nuo Jonavos mieste išlikusios didžiosios sinagogos. XX a. pr. Jonavoje buvo net 7 sinagogos. Abipus dabartinės Vilniaus gatvės susiformavo pagrindinis žydų maldos namų kompleksas, kurį sudarė dvi didžiosios sinagogos – Baltoji ir Raudonoji. Nors ir labai pakeista bei apgadinta sovietmečiu, Baltoji sinagoga yra išlikusi iki šiol, o 2015 m. įtraukta į kultūros vertybių registrą. Nors šiuo metu joje veikia kepyklos sandėlis, tikimasi, kad situacija ateityje pagerės, ypač dabar, kai jaučiasi žydų bendruomenės, o kartų ir jų maldos namų atgimimas visoje Lietuvoje.

Kita stotelė – Pagal vienos Jeruzalės bažnyčių projektą pastatyta katalikiška šv. Onos bažnyčia, kuri yra seniausia Jonavos rajone. Gotikos ir renesanso elementus išlaikiusi bažnyčia gali pasigirti seniausiu didžiuoju altoriumi Lietuvoje ir autentiškais interjero elementais – unikaliomis medinėmis XVII a. šventųjų skulptūromis. Ne mažiau svarbios ir ją supančios kapinės, kuriose kelis šimtmečius laidoti Jonavos krašto istorijai nusipelnę asmenys.

Ekskursijos metu nepamiršta ir gausios Jonavos sentikių bendruomenės istorija. Dalyviai aplankę vieną didžiausių Lietuvoje Dievo Motinos Gimimo vardu pavadintą Rimkų cerkvę, turėjo galimybę pabuvoti viduje, išgirsti tradicinę pamaldų metu atliekamą giesmę. Galiausiai aplankyta ir cerkvė Užusaliuose, kur nuo seno buvo didelis rusų etninės bendruomenės centras. Akmeninė cerkvė pastatyta 1866 m. iš sukilėlių konfiskuotame dvare ir pavadinta kunigaikščio Aleksandro Nevskio garbei. Lėšos statybai taip pat išieškotos iš sukilėlių. Kaip pasakojo iš Kauno atvykstantis dvasininkas, šiuo metu Užusaliai vis dar pasižymi religinių bendruomenių įvairove, bet jos sugyvena taikiai, nekonkuruodamos tarpusavyje, o atvirkščiai – susivienija pamaldų metu.

Aut. Renata Kilinskaitė

Versija neįgaliesiems