Atidaryta fotoparoda „Pažadėtoji žemė: Jonavos žydų istorijos pėdsakais“

Žinoma, kad Jonavoje iki II-ojo pasaulinio karo gyveno keli tūkstančiai žydų. Taip pat žinome, kad po karo jų nebeliko… Tačiau Jonavos žydų istorija tuo nesibaigia – dalis jų išgyveno holokaustą, dalis susikūrė gyvenimus toli nuo Lietuvos. Todėl Jonavos krašto muziejuje atidarytoje fotoparodoje kviečiame artimiau pažinti bent keletą iš jų, išgirsti jų šeimų istorijas, pamatyti, kokioje kultūrinėje aplinkoje jie gyvena dabar ir kuo tapo jų vaikai bei anūkai. Paroda veiks iki gruodžio 15 d.

Paprastai kalbant apie Jonavos žydus, dėmesys sutelkiamas į holokaustą, po kurio šios etninės grupės atstovų Jonavoje nebeliko. Lietuvoje ir visoje Europoje ištikusios tragedijos metu sunaikinta didžioji dalis nuo seno čia gyvenusių žydų, tačiau iki šiol Jonavoje galima sutikti atvykėlių iš užsienio, beieškančių savo šaknų, slypinčių žydiškosios Jonavos istorijoje. Didžiausia holokaustą išgyvenusių žydų bendruomenė, siekianti net 7 milijonus, gyvena JAV, antra pagal dydį – etninėje valstybėje Izraelyje. Vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą, žydų Naujųjų metų (5777-ųjų) išvakarėse, aplankėme čia gyvenančias iš Jonavos kilusių žydų šeimas ir išgirdome jų istorijas.
Keliaujant traukiniu per Izraelį, pirmiausiai krenta į akis dykumose išdygusios milžiniškais dangoraižiais užstatytos gyvenamosios oazės, kurių gatvėse knibžda ginkluoti kariškiai, užtikrinantys gyventojų saugumą ir stebėtina religinė, etninė, rasinė, kultūrinė įvairovė didmiesčių gatvėse. Gyvenimas vienoje technologiškai ir ekonomiškai pažangiausių šalyje, kurioje jau kasdienybe tapę teroristiniai išpuoliai, alinantis net 50 laipsnių Celsijaus siekiantis karštis, kuria savitą gyvenimo ritmą.
Izraelis – viena jauniausių modernių valstybių pasaulyje, oficialiai įsikūrusi tik 1948 m. Iš savo etninių žemių išvaryti žydai net porą tūkstančių metų klajojo po pasaulį neturėdami valstybės – dauguma jų įsikūrė Europoje, tačiau nereikėtų nustebti Izraelyje pamačius ir kitų tautybių bei rasių žydus – čia kuriasi šeimos, sugrįžusios iš Afrikos, Artimųjų rytų ar net tolimų egzotinių Azijos pietryčių. Grįžimas į šventąją Izraelio žemę buvo ilgas, dar XX a. pradžioje prasidėjęs ir iki šiol besitęsiantis procesas, kurį paskatino ne tik Europoje nacių pradėtas žydų persekiojimas, o ir kiti to laikotarpio procesai, apie kuriuos galime daugiau sužinoti, išgirdę Jonavos žydų išsigelbėjimo istorijas.

Herzliyja arba Nauja Senoji Žemė
XIX a. pab. – XX a. pr. visame pasaulyje, ypač vakarietiškos kultūros šalyse, pasižymėjo tautiniu atgimimu ir nacionalinių valstybių formavimųsi. Iki tol egzistavusios imperijos retai rėmėsi piliečių etniniu tapatumu, o jų kūrimąsi diktavo kiti – ekonominiai, religiniai ar saugumo kriterijai. Europoje apsigyvenusios uždaros žydų bendruomenės ne kartą savo istorijoje yra kentėjusios nuo įvairiausių dominuojančios politinės jėgos ar religinės daugumos persekiojimų. Pradėjus Europoje reikštis nacionalizmo požymiams, žydai ėmė masiškai emigruoti į Ameriką, tačiau tuo pačiu metu ir žydų tarpe pradėjo plisti tautiniam atgimimui būdingos idėjos, paskatinusios sionizmo judėjimą, kurio vienas pagrindinių įkvėpėjų buvo Teodoras Herzlis. Judėjimo tikslas buvo susigrąžinus savo etnines, žydams šventas žemes, įkurti ten savo valstybę, į kurią galėtų grįžti po visą pasaulį išsibarstę žydai. Iki šiol nuolatinius konfliktus „šventojoje žemėje“ kelianti problema ta, kad ši teritorija, kitaip žinoma, kaip Palestina, jau buvo apgyvendinta daugiau kaip prieš tūkstantį metų čia įsikūrusių musulmonų.
Nors patys izraeliečiai savo sostine laiko net kelioms didžiosioms religijoms šventą, į judėjišką ir musulmonišką dalį padalintą Jeruzalę, šio fakto nepripažįsta dauguma musulmoniškų šalių ir dali tarptautinių organizacijų. Būtent Tel Avivą, kurio net 96 procentus gyventojų sudaro žydai, galima laikyti moderniosios etninės Izraelio valstybės širdimi, nes jame ir jo apylinkėse pirmiausiai kūrėsi nuo nacių persekiojimų ir sionistinių idėjų vedini į Pažadėtąją žemę sugrįžę Europos žydai, o pats 1910 m. gyvenvietei suteiktas pavadinimas hebrajiškai reiškia „Sena naujoji žemė“ (pagal T. Herzlio knygos pavadinimą), taip pažymint žydų grįžimą į istorinę tėvynę, „Pažadėtąją žemę“.

Žydų grįžimas į „Pažadėtąją žemę“
Palestinos teritoriją valdžiusios Didžiosios Britanijos leidimas žydams kurtis buvo duotas dar gerokai prieš etninės valstybės įkūrimą, tad didelės grupės Europos žydų čia patraukė jau 3-4-ajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų ir jonaviečiai. Prisimenant žydiškosios Jonavos istoriją, pasakojama, kad čia būta įvairių žydų judėjimų ir organizacijų – minima žydiškoje Tarbut mokykla, Makabi klubas, bet ne daug kas įsivaizduoja, kiek daug jų buvo ir kokia ideologine įvairove jos pasižymėjo.
Kaip pasakoja Izraelio šiaurėje, vos keliolika kilometrų nuo Sirijos sienos gyvenanti socialinių ir humanitarinių mokslų profesorė Tziona Grossmark, jos mama – jonavietė Šeina Klivanski į Izraelį atvyko dar 1933 m., vos baigusi mokyklą. Abu jos tėvai – lietuviai, priklausę sionistų jaunimo organizacijai Hashomer Hatzair, kurių tikslas buvo sugražinti žydus į jų istorinę tėvynę – Izraelio žemę. Judėjimui priklausę nariai dar gyvendami Europoje jungdavosi į grupes – būsimuosius kibucus, o drauge atvykę į Izraelį kurdavo bendruomenes, kolonizuodami naujas teritorijas Izraelio šiaurėje.
Tzionos mama iš Jonavos bėgo ne nuo skurdo ir ne nuo persekiojimų. Šeina Klivanski pabrėždavo, kad jų šeima buvo labai turtinga ir pasakodavo apie tėvų turėtą didelį namą Jonavoje, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs vokiečių komendanto štabas ir miesto valdytojo būstinė, o vėliau tėvo dailidės dirbtuvėje buvo gaminami visoje Lietuvoje gerai žinomi baldai, kuriuos užsisakydavo net pats tuometinis prezidentas Antanas Smetona. Šeina turėjo net septynis brolius ir seseris, kurie visi priklausė skirtingoms žydų organizacijoms. Visoje Europoje veikiančių organizacijų nariai susitikimų metu ruošdavosi išvykimui, taip pat užsiimdavo labdaringa veikla, aukodami pinigus Izraelio tvarkybai, gyvenviečių kūrimui.
Organizacijų nariai į Izraelį vykdavo grupėmis – būsimaisiais kibucais. Kibucas – tai XX a. pradžioje Izraelyje paplitusios uždaros kolektyvinio gyvenimo principais paremtos bendruomenės – kaimai. Kibucai buvo įkurdinami ne aplink centrą – Tel Avivą, o kiek įmanoma toliau, daugiausiai Izraelio šiaurėje, pritaikant gyvenimui nederlingas dykumas ir pelkynus. Kartu su Šeina 1933 m. į Izraelį atvyko ir daugiau Jonavos žydų jaunimo, kurie, pasibaigus parengiamiesiems tvarkybos darbams, 1939 m. įkūrė kibucą Amir. Kiti septyni Šeinos broliai ir seserys taip pat planavo išvykimą iš Lietuvos su kitomis organizacijomis, tačiau nespėjo – nė vienas iš jų neišgyveno per holokaustą.
Kitame, šalia šventosios Jordano upės įsikūrusiame kibuce gyveno jonavietis Šimonas Joselevič – iki šiol gyva jo 92 m. žmona Alyja prisimena jį buvus šios bendruomenės siela. Ypatingai aukštas, stiprus ir geru humoro jausmu pasižymėjęs Šimonas buvo vienas pirmųjų kibuco Afikim gyventojų ir jo kūrėjų, taip pat atvykęs iš Jonavos apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį. Jo atvykimo istorija nėra tiksliai žinoma, bet turbūt panaši į Šeinos, tik skirtingai nei ji, kad Izraelį jis pasiekė ne vienas – čia iki šiol gyvena jo brolio Makso sūnus, aukšto rango generolas Amnonas ir kiek vėliau iš Lietuvos atvykusio trečiojo brolio Leo dukra ir anūkai su šeimomis.

Renata Kilinskaitė

pirmas

Versija neįgaliesiems